Knygų restauravimas: vargintis (ne)verta

„Jaunieji žurnalistai“, kaip būdinga žurnalistams, yra labai žingeidūs ir landūs. Birželio 1 dieną įsiprašėme į unikalią vietą, kur patekti ne taip jau lengva: reikia kilti plačiais laiptais aukštyn, vis aukštyn, o po to siauručiais laiptais saugant galvą (lubos juk žemos) leistis žemyn – į Vilniaus universiteto restauravimo skyrių, įsikūrusį, o stebukle, pirmame aukšte.

            Savo akimis pamatėme, kaip iš mirties nagų išplėšiamos kelių šimtų metų senumo knygos ir svarbūs dokumentai. Ne tik sužinojome, kaip vyksta restauravimo darbai, bet ir pamatėme, kaip specialioje danų restauratoriaus pagamintoje mašinoje atkuriamos trūkstamos knygos lapo dalys. Išvydome ir slapta palietėme 1634 metais rašytą Lenkijos karaliaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislavo Vazos raštą, kurio laukia kruopštūs restauravimo darbai ir saugi ateitis retų leidinių skyriuje.  

            Nustebome, kad popieriaus gaminimo technologija Kinijoje buvo ilgą laiką slepiama, o už jos atskleidimą grėsė mirties bausmė. Kad ir kaip gerai saugomas, popieriaus gamybos būdas pateko į Japoniją, ten patobulintas pamažu pasklido po pasaulį, tačiau toli gražu ne kiekvienas galėjo namuose turėti popieriaus, o juo labiau knygą, kurios vertė siekė dviejų kaimų su visais valstiečiais ir gyvuliais kainą.

            Restauravimo ekspertas Sigitas Tamulis papasakojo ir parodė įvairių knygos įrišimo būdų, galėjome pavartyti tiksliai atkurtas 1000 metų senumo knygas. Įsitikinome, kad kuo knyga arčiau kūno, tai yra, dažniau skaitoma ir nešiojama su savimi, tuo ji mažesnė.

            Įsitikinome, kad restauravimo procesas labai ilgas ir sudėtingas: visų pirma, atkuriamos trūkstamos lapo dalys šviesesniu užpildu, tuomet plonu teptuku nupiešiamos trūkstamos iliustracijų ar žemėlapių kontūrų dalys, atstatomi teksto fragmentai, jeigu reikia, knyga iš naujo įrišama. Tam prireikia daug žinių, įgūdžių, kruopštumo, laiko, specialių įrenginių.  Kyla klausimas, ar sena nutriušusi knyga verta šitiek vargo? Spręskite patys, mąstydami alegoriškai: kuo gilesnės šaknys, tuo tvirtesnis medis.

            Juk knygos yra visų mūsų technologijų pradžia. Be to, kas buvo, nebūtų to, kas yra. Dabar visa informacija skaitmeninama, tampa prieinama kiekvienam, ankščiau visa, kas svarbiausia, buvo saugoma knygose, rašytiniuose šaltiniuose, o semti iš to išminties šaltinio galėjo tik raštingi žmonės, kurių buvo reta. Mokėdami skaityti galime atverti duris į praeitį, kuri yra intriguojanti, įdomi, netikėta. Tereikia vieno – knygos. Restauruotos (ir suskaitmenintos) knygos.